2022 06 14 „Draugas“: pasaulio lietuvių jungtis
Antrąjį šimtmetį skaičiuojantį išeivijos laikraštį „Draugas“ skaito jau kelinta lietuvių karta. Leidinys nepasimetė laiko verpetuose, kelia aktualias išeiviams temas, jo nuolatiniame akiratyje – kultūra bei menas.
Įkurtas dar 1909 m. liepą Wilkes Barre, po trejų metų perkeltas į Čikagą, šiandien „Draugas“ išeina tris kartus per savaitę, kiekvieną šeštadienį kartu išleidžiamas kultūrinis priedas.
„Draugo“ puslapiuose – politika, ekonominės, religinės, visuomenės ir kultūros temos. Čia vietos atsiranda ir išeivijos lietuvių organizacijų veiklos atspindžiams, renginių apžvalgoms. Kaip save pristato pats laikraštis, jis yra „skiriamas visiems geros valios lietuviams, tačiau yra krikščioniškos krypties“
Leidinio skaitytojų ratas – Šiaurės bei Pietų Amerikoje, siunčiamas ir į Australiją bei Europą. Apie „Draugo“ šiandieną, kylančius iššūkius, temų aktualumą, kultūros, kaip jungties, svarbą pasakoja „Draugo“ Tarybos narys Jonas Daugirdas ir priedo „Kultūra“ redaktorė Renata Šerelytė-Mendeikienė.
– Kaip prasidėjo Jūsų kelias su „Draugu“?
Jonas Daugirdas: 2007 m. gegužę buvau pakviestas į laikraščio tarybą ir nuo to laiko esu jos narys.
Renata Šerelytė - Mendeikienė: Redaguoti „Draugo“ priedą „Kultūra“ buvau pakviesta daugiau nei prieš dešimt metų. Turint omeny, kad šio priedo redaktoriais yra buvusios tokios iškilios asmenybės, kaip, pavyzdžiui, poetas Kazys Bradūnas, priėmiau tai kaip ambicingą iššūkį ir kaip atsakingas pareigas. Nes „Draugas“ – tai leidinys, jungiantis lietuvius ne tik Amerikoje ir Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje.
– Kuo, Jūsų nuomone, šiandien svarbi išeivijos žiniasklaida?
J.D. Manau, kad šiandien, kai tęsiasi invazija į Ukrainą, informuoti Amerikos lietuvius apie tai, kas vyksta Lietuvoje, ir padėti sutelkti Amerikos lietuvių paramą Lietuvai (rašant laiškus senatoriams ir kongresmenams, vykdant lobistinę veiklą) išlieka svarbiausia paslauga, kurią gali suteikti Amerikos lietuvių laikraščiai.
– „Draugas“ – seniausias be pertraukos einantis išeivijos leidinys. Koks Jūsų skaitytojas šiandien?
J. D. Demografinės informacijos apie savo prenumeratorius neprašome, tačiau žinome, kad dauguma jų yra iš imigrantų bangos, atvykusios į Jungtines Amerikos Valstijas po Antrojo pasaulinio karo, o dabar vis dažniau - jų vaikai. Vis dėlto iššūkis paskatinti prenumeruoti pokario imigrantų anūkus, taip pat – trečiąją imigrantų bangą, atvykusią po 1990 metų.
R. Š. - M. Nors išeivijos gretas papildė nemenkas būrys lietuvių, išvykusių į Ameriką ir kitas pasaulio šalis jau po Nepriklausomybės, tačiau ištikimiausi ir dėmesingiausi skaitytojai, ko gero, vis dėlto yra senoji dipukų karta. Tik, žinoma, labai gaila, kad šių skaitytojų ratas nuolatos mąžta...Išeina ne tik senieji ištikimieji skaitytojai, bet ir autoriai – Kęstutis A. Trimakas, Stasys Goštautas, Pranas Visvydas... Pasigendu jų autentiško balso, geranoriškumo, entuziazmo, kūrybiškumo, idealizmo.
– Kas aktualu dabartiniam skaitytojui? Kaip jis keičiasi?
R. Š. – M. Ištikimiesiems „Draugo“ skaitytojams labai svarbios lietuvybės, paveldo temos, JAV ir Lietuvoje vykstantys lietuviški renginiai (kultūriniai, visuomeniniai, politiniai), jie domisi istorinėmis, religinėmis temomis, lietuvių proza ir poezija, teatro, kino, dailės įvykiais, kultūrinėmis asmenybėmis.
Žinoma, globalizacija daro savo, šios temos nebėra lokalios, jos matomos pasaulio įvykių kontekste; taip pat ir kultūra, jos temos tapo atviresnės, universalesnės. Savo skaitytoją stengiamės supažindinti ir su moderniojo, šiuolaikinio meno ir kultūros reiškiniais, asmenybėmis, įvykiais.
– Vis atsiranda laidojančių popierinę žiniasklaidą. Kaip pavyksta sudominti skaitytoją ne ekrane? Kokius čia įžvelgiate iššūkius ar perspektyvas?
J. D. Čia yra dvi problemos. Pirmoji susijusi su prastomis Jungtinių Amerikos Valstijų pašto paslaugomis, dėl kurių spausdinti „Draugo“ egzemplioriai mūsų prenumeratorius dažnai pasiekia gerokai pavėlavę.
Antroji susijusi su interneto kultūra, ypač tarp mūsų jaunimo, kuris nemėgsta skaityti knygų, neprenumeruoja spausdintų laikraščių ir naujienas gauna internetu. Interneto vartotojai nemėgsta mokėti už turinį ir tikisi, kad viskas bus nemokama, o mūsų svetaines draugas.org lankytoju skaičius yra per mažas, kad pritrauktų reikšmingų pajamų iš interneto reklamos.
Apribojome prieigą prie naujausių numerių – juos skaityti gali tik susimokėję už prenumeratą. Prenumeruojančių tik internete skaičius pamažu auga, vis dėlto ištikimiausi prenumeratoriai ir toliau prašo spausdintinės versijos.
R. Š. – M. „Draugą“ ir „Kultūrą“ galima rasti ir internete, suskaitmenintas ir jų archyvas. Na, o popierinis numeris – gal ir egzotika šiandien, tačiau tai lyg padėka, nusilenkimas seniesiems, patiems ištikimiausiems laikraščio skaitytojams, kurių pastangos padėjo laikraštį išlaikyti seniau ir tebepadeda net ir šiandien, nors tų skaitytojų ratas mąžta.
Bet jeigu neišnyko popierinė knyga, nors ją taip pat ne kartą laidojo, gal ir „Draugui“ kaip unikaliam (pačiam seniausiam ir turinčiam bene spalvingiausią istoriją) lietuviškam laikraščiui tai negresia? Juk „Draugas“ jau tapo istorija, kultūriniu reiškiniu, ryškiu ir neblėstančiu pavyzdžiu, kaip reikia ir galima išlaikyti lietuvišką dvasią ir kultūrą. Tuo pačiu noriu nuoširdžiausiai padėkoti visiems, prie to prisidėjusiems, prisidedantiems ir prisidėsiantiems.
– Kodėl nusprendėte skaitmeninti „Draugo“ archyvą?
J. D. Turiu šiek tiek patirties skelbiant medicinines mokomąsias programas internete ir prižiūrėjau, kad būtų kapitaliai pertvarkyta „Draugo“ svetainė (taip pat mūsų palydinčiųjų laikraščių anglų kalba „Draugas News“ bei „Lithuanian Heritage“ svetainės). Internete galima rasti pilną šių trijų laikraščių archyvą, ir neprenumeruojantiems nemokamai prieinama apie 240 000 „Draugo“ puslapių nuo 1909 iki 2019 m., įskaitant priedą „Kultūra“.
Iš kiekvieno laikraščio numerio atrenkame po straipsnį ir tą pačią dieną, kai išspausdinamas laikraštis, jį paskelbiame www.draugas.org, kad jis būtų laisvai prieinamas. Vienas iš svetainės privalumų yra tas, kad mūsų laikraščiuose galima lengvai atlikti pilną paiešką: ieškoti įvedus vardą ar įvykį pagal parinktą datų intervalą.
– Kiek Lietuvos kultūrinė erdvė ar lietuvių menininkų darbai yra svarbūs gyvenantiems ne Lietuvoje?
R. Š. – M. Manyčiau, kad labai svarbūs. Nors dabar technologinės galimybės leidžia matyti ir žinoti beveik viską, globalus pasaulis neturi paslapčių, vyksta intensyvūs kultūriniai mainai, tačiau vis dėlto egzistuoja vadinamoji „vietos magija“.
Lietuva, mano manymu, tokią magiją turi – jos archajiškas paveldas (kalba, folkloras), veikiamas pasaulio kultūros, atsiskleidžia kaip savitas reiškinys, turintis perspektyvų ir galimybių. Žinoma, jeigu mes tik kopijuosime pasaulio kultūros reiškinius, tai nelabai būsime įdomūs – ir pasauliui, ir pasaulio lietuviams. Pastarieji, man regis, kaip tik ir turėtų domėtis tokiais kultūros reiškiniais Lietuvoje, kurie būtent ir kyla iš Lietuvos kaip iš pirminio, autentiško šaltinio, o ne sukurti pamėgdžiojant madingus pasaulio kultūros reiškinius.
– Koks, Jūsų nuomone, yra kultūros ir meno vaidmuo išeivijoje?
R. Š. – M. Jis neabejotinai svarbus, nes, manyčiau, padeda mums išlikti lietuviais. Jis palaiko ir tvirtina ryšį su gimtąja kalba, nes kalba - ne tik nacionalumo pagrindas ir gyvybė, bet ir neišsenkantis meninio įkvėpimo, kūrybos šaltinis. Nacionalinė kultūra ir menas yra tautos išlikimo garantas, jungiantis visus lietuvius, kokioje pasaulio šalyje jie begyventų.
– Tad kultūrą plačiąja prasme galime laikyti lietuvybės ambasadore?
R. Š. – M. Be abejonės. Tą liudija ir neseni tarptautiniai laimėjimai, ir kultūriniai mainai, ir projektai, ir festivaliai, ir knygų mugės... Tačiau be viso to, mes turime savo kalbą, savo tarmes, savo dainas, sakmes, papročius, genties (tautos) jausmą, solidarumą, istorinę atmintį. Tai irgi yra mūsų kultūra. Ir ji nebūtinai turi tekti importui, jos neturėtume pamiršti patys. Turime ją puoselėti, branginti.
– Spaudos, radijo ir televizijos fondas iš dalies remia kultūrinio priedo leidybą. Kuo svarbi ši parama?
J. D. Kultūrinis priedas pradėtas leisti 1949 m., tuomet vadintas „Mokslas, Menas ir Literatūra“ (jo archyvines kopijas galima rasti archyve). Nuo 2009 m. priedą, dabar vadinamą „Kultūra“, redaguoja Renata Šerelytė-Mendeikienė.
Priede daugiausia rašoma apie kultūros įvykius, Lietuvoje kuriančius menininkus ir rašytojus, beveik visi straipsniai yra parašyti Lietuvoje gyvenančių asmenų. Spaudos, radijo ir televizijos fondo parama, yra labai naudinga, nes „Draugo“ biudžetas visada yra deficitinis ir veikla priklauso nuo įvairių fondų aukų.
R. Š. – M. Ši parama yra labai svarbi – ne tik parodo, kad Lietuvos valdžiai rūpi išeivijos spauda, kultūrinis gyvenimas, lituanistinis švietimas, patriotiškumo ugdymas, kalbos sklaida, bet ir paremia šią veiklą. Mums rūpi suburti ir nuolatinių, ir naujų autorių (gyvenančių ir JAV, ir Lietuvoje, ir kitose pasaulio šalyse) ratą, kurie galėtų rašyti ne tik kultūrinius reportažus, bet ir kultūrine refleksija, analize, vertinimu pagrįstus tekstus, apžvalgas, recenzijas. Tam ir pasitarnauja ši parama. Be jos tai padaryti būtų kur kas sunkiau.
– Kokią matote išeivijos žiniasklaidos ateitį?
J. D. Didžiausias konkurentas dabar Facebook. Bet tai, kas ten rašoma, greitai nugarma į praeities liūną, o tai, kas aprašoma mūsų laikraščiuose, lengvai pasiekiama ir archyvuota. Tad, manau, kad visuomet liks vietos laikraščiams, įskaitant ir išeivijos leidinius, tokius kaip „Draugas“. Daug priklausys nuo atkeliavusių su trečiąja banga, ar jie jaus atsakomybę remti išeivijos spaudą prenumeruojant.
Mūsų draugai
